Troens År – november (litauisk)

Tikiu į Jėzų Kristų, jo vienintelį Sūnų, mūsų Viešpatį

Kalbėdami apie Dievą Tėvą, negalime neprisiminti Sūnaus, nei kalbėdami apie Sūnų neprisiminti Tėvo. Jų tarpusavio meilė yra viso ko centras. Sūnus ateina, yra gimęs iš Tėvo kitapus laiko ir erdvės. Kai Sūnus tampa žmogumi Jėzuje Kristuje ir gimsta iš Mergelės Marijos, galime geriau suvokti Tėvą. Jėzus savo pamokymuose visada kalba apie savo Tėvą, kuris yra ir mūsų Tėvas. Jis visada yra kelias į Tėvą. Per Jėzų palaikome ryšį su Dievu Tėvu. Mūsų gyvenimo pašaukimas yra jį pažinti ir prie jo artėti, kad tokiu būdu būtume išgelbėti ir kad jis padarytų mus tuo, kuo iš tikrųjų esame – mylimais Tėvo vaikais.

Jėzus yra mūsų brolis ir mūsų Viešpats. Ateidamas į šį pasaulį jis tapo vienu iš mūsų. Niekas nėra taip arti mūsų, kaip yra jis. Niekas nemyli mūsų labiau. Tuo pat metu jis yra mūsų Viešpats ir Dievas, kuriam privalome tarnauti ir paklusti. Tačiau savo meilės mums dėka jis mus traukia link savęs ir padeda mums gyventi, kalbėti, mąstyti ir veikti panašiai kaip jis. Evangelijose Jėzus moko mus visus, kad suvoktume kas jis yra, ir kaip per jį mes galime pasiekti jo ir mūsų Tėvą. Per ženklus ir stebuklus atskleidžia mums, kad jis yra vienatinis Tėvo Sūnus, iš Tėvo gavęs visą galią danguje ir žemėje. Gydydamas ligonius, prikeldamas mirusius, išvarydamas demonus Jėzus atskleidžia troškimą gydyti ir duoti naują gyvenimą visiems, kurie gyvena tamsybėse ir mirties šešėlyje. Atleisdamas nusidėjėliams ir išlaisvindamas juos iš nuodėmės pančių, jis skelbia atpirkimą. Visa Jėzaus veikla atskleidžia mums, kad jis yra mūsų Viešpats ir Dievas.

Mūsų krikščioniškasis gyvenimas išlieka vienybėje su Jėzumi, sekant jo pėdomis. Būdami krikščionys, mes sudarome jo mistinį kūną – Bažnyčią. Esame pašaukti kiek įmanoma būti panašūs į jį bei liudyti apie jį ir apie jo Evangeliją kiekvienam sutiktajam savo gyvenime. Šiandien tai dažnai yra asmeninis liudijimas apie Jėzų – gyvąjį Viešpatį, kuris gali atverti kitus krikščionių tikėjimui. Gavome tikėjimo dovaną, kad galėtume ja dalintis su tais, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje. Stebėdami Jėzaus žemiškąjį gyvenimą, nuolat matome kaip žmonės, kurie susitiko su Jėzumi ir buvo perkeisti ir trokšta dalintis šia asmenine patirtimi. Gyvename individualizmo laikais, todėl net ir tikintiesiems kartais būna sunku suvokti, kad tikėjimą į Jėzų, mūsų Viešpatį, reikia taip pat liudyti ir dalintis juo su kitais.

Visas mūsų gyvenimas išlieka bendrystėje su Jėzumi. Suvokimas, kad galime nuolat gyventi jo akivaizdoje, yra malonė. Su juo galime dalintis savo džiaugsmu ir liūdesiu. Jis kviečia mus į nuolatinės maldos gyvenimą. Jis visados žvelgia į mus su meile, o mes stengiamės dėti visas pastangas, kad atsilieptume ir ją priimtume. Malda yra daugiau dovana ir malonė negu pastangos. Jėzus gyvena mumyse ir su mumis, o mes leidžiame jam vesti mus gyvenimo keliu. Tikime į jį kaip mūsų Viešpatį ir Dievą, vienatinį Tėvo Sūnų. Per jį Tėvas padarė mus savo įsūniais, kad kartu su Jėzumi galėtume melstis „Tėve mūsų“.